Lietuvių kalbos abėcėlė
SpausdintiLietuvių abėcėlėje 32 raidės: 12 balsių ir 20 priebalsių. Tai lotynų abėcėlė, papildyta raidėmis ą, ę, į, ų ir č, š, ž, ė, ū; q, w, x rašomos tik svetimuose varduose. Dar yra dviraidžiai ch, dz, dž.
- Aa
a [ɐ], [aː]
- Ąą
a nosinė [aː]
- Bb
bė [b]
- Cc
cė [t͡s]
- Čč
čė [t͡ʃ]
- Dd
dė [d]
- Ee
e [ɛ], [æː]
- Ęę
e nosinė [æː]
- Ėė
ė [eː]
- Ff
ef [f]
- Gg
gė [g]
- Hh
ha [ɣ]
- Ii
i [ɪ]
- Įį
i nosinė [iː]
- Yy
i ilgoji [iː]
- Jj
jot [j]
- Kk
ka [k]
- Ll
el [ɫ], [lʲ]
- Mm
em [m]
- Nn
en [n]
- Oo
o [oː]
- Pp
pė [p]
- Rr
er [r]
- Ss
es [s]
- Šš
eš [ʃ]
- Tt
tė [t]
- Uu
u [ʊ]
- Ųų
u nosinė [uː]
- Ūū
u ilgoji [uː]
- Vv
vė [v]
- Zz
zė [z]
- Žž
žė [ʒ]
Dviraidžiai
- a nosinė
- pavadinimas
- [aː]
- tarimas
Balsiai
Balsių ilgumas
Lietuvių kalboje, kaip ir japonų (おばさん – おばあさん), balsio ilgumas skiria žodžius. Ilgieji balsiai rašomi kitomis raidėmis: y ir ū – tai ilgieji i ir u, o ė ir o lietuviškuose žodžiuose visada ilgi. Y ilgajam i žymėti pirmiausia imta rašyti Mažojoje Lietuvoje. Ilgiesiems a ir e atskirų raidžių nėra: kirčiuoti negaliniame atvirajame skiemenyje jie dažniausiai tariami ilgai (namas, geras), kitur – trumpai. Trumpasis i dar ir atviresnis už y.
e ir ė
E – platus garsas: burna pravira beveik kaip tariant a, todėl japonui jis skamba tarp あ ir え. Ė tariama siauriau ir įtempčiau už japonų え ir visada ilgai. Šie du garsai skiria žodžius: vesti – vėsti.
o ir u
O lietuviškuose žodžiuose visada ilgas, kaip japonų おお; trumpas jis būna tik skoliniuose. U ir ū tariami apvalinant lūpas, o japonų う tariama lūpų neapvalinant.
Nosinės raidės
Ą, ę, į, ų vadinamos nosinėmis. XVI–XVII a. jomis žymėti nosiniai balsiai, kilę iš an, en, in, un: ą ir ę paimtos iš lenkų rašybos, į ir ų sukurtos naujai. Nosinis tarimas išnyko, ir dabar tai ilgieji balsiai: ą – ilgas a, ę – ilgas platus e, į tariama kaip y, ų – kaip ū. Rašomos jos pagal tradiciją, dažniausiai galūnėse (namą, namų), taip pat priešdėliuose są-, į- ir prielinksnyje į: sąmonė, įrašyti.
Sprogstamieji ir nosiniai priebalsiai
Priebalsiai be balsio
Šiuos priebalsius turi ir japonų kalba, bet lietuvių kalboje jie dažnai eina be balsio: žodžio gale ar keli iš eilės. Katakana po tokio priebalsio prideda u ar o, bet lietuviškai tas balsis netariamas: knyga turi du skiemenis, kny-ga, nors katakana rašoma trimis ženklais ク・ニ・ガ.
Skardieji ir duslieji
Žodžio gale skardieji priebalsiai tariami dusliai: daug skamba [dauk]. Du priebalsiai greta prisitaiko vienas prie kito: prieš skardųjį priebalsis tampa skardus (nešdavo [neždavo]), prieš duslųjį – duslus (grobti [gropti]).
Švilpiamieji ir šnypščiamieji
- Šš šuõ 犬 · šáukštas スプーン
- Žž žuvìs 魚 · žvaigžde͏̇̃ 星
- Čč česnãkas にんにく · čiáupas 蛇口
- Dž dž džìnsai ジーンズ · džiaũgsmas 楽しみ
Ženklelis ˇ
Ženklelis virš š, ž, č paimtas iš čekų rašybos. XIX a. viduryje š ir č imta siūlyti vietoj iš lenkų rašybos atėjusių sz ir cz, plačiau vartoti – tik amžiaus pabaigoje, o galutinai jie įsigalėjo XX a. pradžioje. Ženklelis visada daro tą patį: s → š, z → ž, c → č, dz → dž.
š ir し
Japonų し, じ, ち tariamos pakėlus liežuvio vidurį į gomurį, todėl skamba minkštai; lietuviški š, ž, č tariami jo nekeliant. Be to, lietuvių kalboje si ir ši – skirtingi skiemenys: si – minkštas s (siena), ši – š. Japonų kalboje si nėra, todėl abu dažnai virsta し.
c ir dz
C – tai [ts], tas pats garsas, kuriuo prasideda japonų つ. Japonų kalboje jis eina tik prieš u (išskyrus skolinius), o lietuvių – prieš bet kurį balsį: cukrus, citrina. Dz ir dž rašomi dviem raidėmis, bet tariami kaip vienas garsas.
Kiti priebalsiai
l ir r
Japonų ら eilės priebalsis – vienas trumpas liežuvio galiuko kirtis, todėl japonams sunku atskirti l ir r. Lietuviškas r – virpamasis: liežuvio galiukas suvirpa kelis kartus. Tariant l, liežuvio galiukas prispaudžiamas ir laikomas, o oras eina šonais; prieš a, o, u l kietas – pakyla liežuvio užpakalinė dalis, ir garsas skamba tamsiai. Šie du garsai skiria daug žodžių.
v ir f
Japonų kalboje ヴ paprastai tariama kaip バ, todėl japonai v dažnai taria kaip b. Lietuviškas v tariamas apatinę lūpą priglaudus prie viršutinių dantų ir aiškiai skiriasi nuo b. F tariamas taip pat, tik be balso, ir vartojamas skoliniuose; japonų ふ tariama abiem lūpomis.
h ir ch
H ir ch – pora: abu tariami priartinus liežuvio užpakalinę dalį prie gomurio, h – su balsu, ch – be balso. Japonų は tariama giliau gerklėje ir be balso, todėl lietuviškas h nuo jos skiriasi. Abu garsai vartojami beveik vien skoliniuose ir jaustukuose.
j
J – tas pats priebalsis kaip japonų や, ゆ, よ, bet lietuvių kalboje jis eina ir prieš e, i: jis, jie, jėga. Japonų kalboje skiemens ji nėra. Kai kurie žodžiai, prasidedantys ie, rašomi be j, nors tariami taip pat: ieškoti.
Minkštieji priebalsiai
Visi lietuvių priebalsiai, išskyrus j, turi minkštąjį porininką. Prieš e, ę, ė, i, į, y priebalsiai visada minkšti. Prieš a, o, u minkštumą žymi raidė i, kuri tada savo garso neturi: kia – vienas skiemuo, kaip japonų きゃ, kur mažoji ゃ atlieka tą patį darbą kaip lietuviškas i. Po minkšto priebalsio a skamba artimai e: šalia tariama beveik [šale].
| ka | kia | ku | kiu | ||||
| la | lia | lu | liu | ||||
| na | nia | nu | niu |
Prieš minkštumo ženklą i priebalsiai t ir d virsta č ir dž: mẽdis → mẽdžio· kate͏̇̃ → kačių̃
Dvibalsiai
Dvibalsis – du balsiai viename skiemenyje. Japonų あい – dvi moros, o lietuviškas ai – vienas skiemuo, toks pat ilgas kaip ilgasis balsis; kirčiuotas jis tariamas tvirtapradžiai arba tvirtagališkai. Ie ir uo yra vienas garsas, slenkantis nuo i į e ir nuo u į o, todėl diena turi du skiemenis, die-na.
| ai | [ɐɪ] | laĩkas時間· áiškus確か |
|---|---|---|
| au | [ɐʊ] | áukštas高い· daũg沢山 |
| ei | [ɛɪ] | eĩti歩く· véidas面 |
| ui | [ʊɪ] | muĩlas石鹸· puikùs立派 |
| ie | [iə] | dienà日· píenas牛乳 |
| uo | [uə] | dúonaパン· púodas鍋 |
Balsiai a, e, i, u su l, m, n, r sudaro mišriuosius dvigarsius. Kaip ir dvibalsiai, kirčiuoti jie tariami tvirtapradžiai arba tvirtagališkai:
al am an ar · el em en er · il im in ir · ul um un ur
Abėcėlės istorija
- 1547 M. Mažvydo katekizmo raidyne – 23 didžiosios ir 25 mažosios raidės.
- XVI–XVII a. Nosiniams balsiams žymėti iš lenkų rašybos paimamos ą ir ę, naujai sukuriamos į ir ų.
- 1653 D. Kleino gramatikoje pirmą kartą pavartojama raidė ė.
- 1864–1904 Lotyniški rašmenys uždrausti, primetama kirilica (graždanka). Ji boikotuojama, o knygos lotyniškais rašmenimis spausdinamos Mažojoje Lietuvoje ir kitur.
- XIX a. pabaiga Vietoj lenkiškų sz ir cz plinta čekiškos š ir č; iš čekų perimama ir ž.
- 1890 V. Kudirkos „Statrašos ramsčių“ abėcėlė jau tokia pati kaip dabartinė, tik be ū.
- 1901 J. Jablonskio gramatikoje – lygiai tokia abėcėlė kaip šiandien, su ū.